spacer
spacer search

Zervynos
Užsisakykite malonumą sielai ir kūnui!

Search
spacer
header
Meniu
Titulinis/Naujienos
Apie Zervynas
 
Titulinis/Naujienos arrow Apie Zervynas arrow MANO GIMTINĖ - DZŪKIJA

MANO GIMTINĖ - DZŪKIJA Spausdinti El. paštas

Valentas Svirnelis

Gimiau ir augau vienan gražausių Dzukijos kampelių – Zarvynosa. Kožnas gimis myli tų, katris jį pagimdė, ir mieliasia tynai kur jis gimė. Katris gimė miškan, tam smagiausia ir geriausia miškan, kas vandenin tam vandenin, kas balon tam balon, kas pieskynan tam pieskynan, kas sodzun tam sodzun ir tep toliau.

Dzūkijos sodzun, prabėgo mano vaikystė ir dalis jaunystės. Sodzun kur gimiau,nebuvo nei rusų nei lenkų, nei kitap kalbancų , užtai kalba katruom kalbėjom, buvo gražiausia ir suprantamiausia. Upės ir upeliai, nešancys skaidrų ir čystų  vandenį, žamė kur daugiausia pieskas, miškas kur beveik vien pušelės, tai ir buvo mano pirmų žinių pasaulis. Kitokio rodės ir nebuvo. Susgūžusios pirkios prispaustos samanotų stogų, an viršaus užmautų kap kepurės kaminų, iš katrų rytas, vakaras rūksta dūmai in dangų, duodami žinoc apė kožnos pirkios gyvascį. Jei dūmas nerūksta – žinok ton pirkion kas tai negerai. Pacosna pirkiosna garbingiausias, mieliausias ir brangiausias daiktas katris užėmė ko ne  pusė pirkios, ir be katro -niekap nesakė gyvenc, apė katrį virė visas draugės gyvenimas, tai buvo pečius. Jis žmonimi davė šilumų, kasdzieninį duonų ir karštų viralų – tai ko žmogui labiausia ir raikia. Mieliausias jis būdavo žiemų, neturėjo žmonys tadu šiltai ir zdrančniai apsiauc ir apsirangc jei buvo koki kailiniai ar čebatai tai jiei buvo visiem ir dzideliem ir mažiem, užtai kur buvį nebuvį, kų darį nedarį o pirkion parajį tep ir sukės, kas an pečiaus, kas priek pečiaus. Vakarai žiemų ilgi, jei dzienų pasvažinėji su dratais nuk kalno, su nartom paveizdzi kiškių pėdų ar takų, pastatai kelias kilpas, tai vakari visas gyvenimas buvo an pečiaus, skaitėm ir giedojom giesmelas, drožinėjom lazdelas, skaldėm balanas, gaudzydavom ir an karštos plytos mėcydavom prusokus. Tai tokia buvo mano pradzių pradzia. Atai čėsas ir prisiai aic mokyklon. Tai sumaišė nusistovėjusį vaikystės gyvenimo parėtkų, kap ir visi toki kap aš, mėginau nepasduoc, bet platus Tėvo džiržas su gelažini sprončku ištaisė ir nušvietė kelių, in mano gyvenimo rytojų. Sodzun džiržas buvo vienas iš geriausių štukių, su katruom nusėdusį apacinėn kūno dalin razumų, varydavo in viršų. Kožnas žino kad ir arklį iš pirmo rozo pakinkyc vežiman sunku. O paskui visi pripranta ir atrodo, kad tep ir turi būc. Taigi, žmogus peržangis pirkios slankscį, norom nenorom, bet dairais in pasaulį. Dar cik trupucį pažinis sodzų ir jo apylinkes vienuolikos metų, baigis keturas klases, aš jau gyvenau Lynažerin, o Rudnion ajau mokyklon. Pasmokis Rudnion, sepcintų klasį baigiau Marcinkonysa, o tadu toliau mokycis prisiaj važuoc in Vilnių. Tep pamažu, ko toliau tuom labiau tolau aš nuok savo sodzaus,savų žmonių, meilės jiem ir ciem kraštam. Po kožno atsikyrimo, nuok draugės ir gimto krašto negailestingai šaldė mano meilės ir ilgesio jausmus ir Tėvam ir gimciem kraštam. Tai kap prisiajo aic karuominėn, man taikės suscikc, pavardzių nesakysu, savo krašto kaimo bernuolius, katrie verkė net pasižagsėdami, kap maži vaikai atskirci nuok zizės. Toki po karo aidavo miškan. Žmogus kap ir medzis, ko ilgiau vienan daiktan būna, to paskiau sunkiau jį būna iš to daikto išrauc. Prabėgo daugel vandenio ir čėsas savo daro, bet kų atsimenu; tai savo krašto buvusias grožybes jų gėrybes, kap žmonys, katriem buvo duota valia, gal gi norėdami padaryc geriau ir gražiau, padarė tep, kad nei pacam žūrėc, nei kitam parodzyc ir prispažyc dar nesnori, o pataisyc,kap kur jau ir vėlu . Kas to neragėjo ir negirdėjo, tai mislina, kad kap yra tai tep ir buvo.Gimta mano dzūkų kalba jau beveik užmiršta,užtai savo prisminimus rašau kiek galėdamas dzūkiškai. Gali kas sakyc, kad ca rašyta ne dzūkiškai, bet kas dzūkijų pažįsta, tai žino, kad kožnan sodzun, kap katriej žodzai ar daiktai, kitap tarias ar vadzinas.
spacer

 
spacer