spacer
spacer search

Zervynos
Užsisakykite malonumą sielai ir kūnui!

Search
spacer
header
Meniu
Titulinis/Naujienos
Apie Zervynas
 
Titulinis/Naujienos arrow Apie Zervynas arrow POVILNIO AŽERAS IR JO UPELĖ

POVILNIO AŽERAS IR JO UPELĖ Spausdinti El. paštas

Valentas Svirnelis

Dzūkijos upės, per čėsų, kap jos rados, tokius krantus padarė, kad dar, rodos ca kadu tai dzidzausios upės bėgo, nuok vieno iki kito kranto daugiau kap pusė kilometro. Iš viršaus žūrėdamas, cik nedzidukų šalcinėlį ragi. Povilnio ažeras katris dartės daugiau in pamazgų, užverstų žagarais ir kelmais duobį padabnas, o upelė kap iš po žagarų ištrūkus gyvatė vyniojas ir niekap išsivynioc negali, vanduo rudas, žuvų nėra, cik bebrai ponavoja, dar jau niekas nepavieris, kad ca kadu tai tokio gražumo būta.

Taigi pasbaigė Povilnio ažero stebūklai ir paupelių grožybės, liko terpo miškų, medzų prigruvis ravas, bėganco vandenio, katrį rodos visi pamiršo ir niekam jis neraikalingas. Tokis jis buvo gal mūsų prodziedzų čėsais kadu dar niekas ca nei laukų arė, nei pievų šienavo, nei miško kirto, nei žuvų gaudė, ba dar ir sodzaus nebuvo. Pats gražumas ca buvo prieš 50-60 metų, kap paupelių šlaitai, kalnai ir pakalnės jau per čėsų buvo visokiom grožybėm užeji. Kadu tai dziedai miškus išpjovį kalnus ir pakalnes arė. Išpjauto miško dziliankas arė sodzino ir sėjo tokiu parėtku. Pirmais metais terpu kelmų arė ir sodzino bulbes, kur toj dzilianka nebūt buvus an kalno ar pakalnėn. Arc buvo sunku užtai pasodzinus bulbes žolė neaugo, bulbių ravėc neraikė likdavo cik apkapliuoc ir nuskasc. Dziliankų nemėždavo, ba mėšlo mėžymam let kap užtekdavo, daiktan mėšlo samanos buvo, bet bulbės pirmais metais būdavo geros čystos ir gražios. Antrais jau metais bulbių tynai nesodzino, o sėjo rugius. Rugiai tokian daiktan augo aukšči ir čysci, tokius rugius nupjovį ir iškūlį iš šaudų darė kūlius katrais budinkų (pastatų) stogus dengė. An kalnų, klonelėsa, kur buvo daugiau vilgacies (drėgmės), bulbes ir rugius kiek metų sodzino ir sėjo, o prastalaukėsa, sėjo grikius. Grikiai augo nedzidelias kotukais, raudoni, raudoni, lapeliai mažukai žali, o kap sužydėdavo, baltai, baltai, tai kalnai ir pakalnės, kap dzidzausiu nuotekos vėliumu pasrėdį atrodė. Nurovus grikius, likdavo an geltono piesko juoduoc neišrauci kelmai ir grikių graiženų krūvelės. Vėjas puscydamas geltonų pieskų ,vienur duobelas, kitur kalnėlius supūsdavo ir rozu visokių sėklalių prinešdavo. Niekas nesiskubino sodzyc miško an nuplėštos žamės, taigi pakalnėsa ir an kalnų augo tas, kas savaime užsisėjo: bimbės, šapetukai, šilastambiai, snaudės, lebeda, šilagėlės, viksvos, pakalnėsa žaminės uogos, ruškyniai, kelis metus nedzygį rugiai, grikiai. Prasdėdavo augc ėgliai, ratos pušelaitės ir buvį geltono piesko plynės nyko, o jo daiktan augo visokios žolės ir vaistažolės, ėgliai ir pušelaitės. Rasdavos rozu ir visokios gyvascies; driegžlių, raudonsparnių ir mėlynasparnių dzidzulių žogų, grambuolų, skruzdėlių ir skruzdėlaitių su mažais ir dzideliais skruzdėlynais, visokiausių peteliškių, vorų ir kirmėlukių. Gražu būdavo pažūrėc, kap kožna gyvascis turi savo gyvenimo parėtkų, kap jiej terpu savy gražiai gyvena ,vienų bijo kitus pjauna, arba vienas kitam pamačina. Galėdavau dzienų dzienas žūrėc, in tų nuostabų, bet paslapcų pilnų pasaulį. Paūpeliuosa, ne tep kap Paūliuosa, upelės kranto iš rozo nebuvo, del to pievos buvo šlapios samanotos ir klampios, o dar ir šalcinių daug, tai žolė augo šėkinė; šėkas, viksvos, kūlynai, smylgos. Palei pacų upelį, lapūkai, lagėsiai, pupalaiškiai. Geresnė buvo cik arcau pakalnių kur buvo laukai. Ca jau augo raudoni ir balci dobylukai, miežiažolė, barzdzus, žirneliai - šitokios žolės šienas vadzinos moraginis. Paupeliuosa, pievos buvo prastesnės, daugiau samanotos, užtai laukai buvo, nuok pacų  namų daržų, iki Mikališkių, kur baigės pievos ir laukai.Tynai jau buvo statūs krantai užaugį aukštom aglėm ir pušelėm, katruos rodos mumi dziedai paliko, bet jiej tep ir liko, mes irgi jų nekliudėm ir gal dar ilgai niekas nekliudzis. Vien cik iki Mikališkių laukus užmėžč, aparc, apsėc ar apsodzyc, apakėc, nuravėc ,apvagoc, nupjauc, nukasc, o dar pievas su dalgaiti nušienauc, išvarcyc, sugrėbc ir visa kų namo suvežč su vienu arklaicu ir plūgeliu, tai buvo pekla, nuok ankscyvo pavasario iki vėlyvo rudenes, bet žmonys nebojo, nedėliom bažnyčion ajo, linksminos, šoko, veseliojo, giemes giedojo, o paldzienykan iš ryto vėl in darbų stojo. Mylėjo žmonys tokių savo sunkių dalių, o gal tep buvo pripratį, ba kitap nebuvo ragėjį. Atrodė visokis darbas buvo gražus; pavasarį per mėšlavėžį, nuok ankscyvo ryto visas kiemas kruta, vieni krauna kici veža, mėšlo kvapas susmaišis su pavasarinio ryto gaivu, savaipo kvepėjo, ir smagiai nuteikdavo lyg primindamas, kad jau pavasaris atajo. Arc, būlbes sodzyc, sunkus darbas, bet kap padaboji in suartas žuoganas ar lovas, tarytum zdrančniai kasas supyntas, tai žūrai ir tokis smagumas ir gerumas apima, kad rodos ne cik tu, bet paci žamė ir dangus dzaugias. Saulė švieca arimas kap švieža duona garuoja. Tep bedabojanc visas sunkumas ir nuovargis prapuola. Prasdėjus būlbėm, vasaroju dzygc, tep ir traukia in laukus, kap in vaikus, gal jau čėsas paravėc, apakėc arba tep sau padaboc. Nuravėci ir apakėci laukai vėl lyg švieži pasdarydavo, apdzygį būlbės, vasarojus, pakraščin susėmus pievelė, pabūc ir pažūrėc viliojo.Paugusios ir apvagotos būlbės lyg atsidėkodamos pražysdavo geltonai, mėlynai, baltai. Išplaukdavo rugiai, sužydėdavo pievų gėlės, tai rodos aik ir gloscyk išplaukusius rugius ar pievų dobilėlius. O ca dabok ir Joninės ir tai vienan, tai kitan kampan, jau dalgį kala šienapjūtei gatavinas. Vienas po kito guldavo pradalgiais žolė an pievos, katroj jau rodos prašės kad raikia jų nukirpc. Vienam šienauc labai marudna, bet jei keliem, tai buvo pats smagumas. Dzūstanco šieno kvapas, žogų čirškimas atneštų pietų kvapas, tai buvo daug gardzau nei priek stalo, tep ir dziena po dzienos ragincai prabėgdavo. Rugiapjūtė buvo kap šventė, pirmucinį nupjautų ir surištų pėdų parnešdavo namo, stacydavo už stalo kampan. Šitokis pėdas vadzinos - gaspadorus, tai buvo pirmucinis namuosa ir paskucinis su paskuciniu rugių vežimu kluonan. Rugiapjūtej pietum, būdavo prapjaunamas kumpis, o kumpis su šviežais agurkais, tai rugiapjūtės valgis. Rugsėjo tracų dzien prasdėdavo bulbiakasis, iš ryto jau būdavo gili rasa, o kiek vėliau ir šalnos, nuok ryto kap tai buvo ne valku prasdėc, bet sukūrdavom ugnį pakildavo aukščiau saulė ir cingumo kap nebūta, paskūrinus ugniai ir pridegus smylcim, smylcysa kepdavom būlbes. Pietum su karštom keptom būlbėm, valgėm sviestų, sūrį, o svarbiausia kindzys su rūgytais agurkais-tai bulbiakasio valgis. Nukasus būlbes likdavo suarc bulbienas, pasėc rugius,aparc rugienas ir tep palikc laukus ir pievas žiemavoc. Tai šiciek prabuvis rodos būtum ir gimis ir augis tynai ir atplyšč nuok to ne tep jau langva. Toliau iki paco ažero, pievų nebuvo, paupė, nor ir ciko pievom, buvo apaugus tankiom dzidzausiom aglėm, riešucynais, šaltekšniais, serbentais, bobingėm, palei pacų upelį lagėsiais, lapūkais, valerijonais. Vienur arcau,kitur toliau nuok kranto visokio dzidumo akys žibėjo iš katrų geltonom vagelėm, bėgo paslapcių pilni šalto vandens šalcinėliai. Vienon upelės pusėn kur daugiau saulės, nuok Barsukinių iki Kelmyno buvo padaryci laukai.Vaikai, moterys ir kap katriej vyrai bijojo šito daikto. Pakraščin in upelį dėl šešėlių buvo tamsu ir vėsu, pakalnės apaugį mišku, rodos tuoj kas nor nuo kalno ar iš pakraščio išlys, tai tep ir norėjos būc vidurin lauko, nor ir ty buvo daug visokiausių šliužų: žalių, pilkų, rudų, o pakraščin kur šlapiau juodų su raudonais pilvais driegžlių, žalcų, glodenų, rudukių gyvatių, visokiausių kirmėlių, būžių ir skruzdėlių. Bitių, kamanių, vapsų, širšuolių teipogi buvo daug. Avilius padarytus iš senų dravių, sukeldavo in storesnes žamesnes pušelas - storosa dravėsa buvo iškalci uoksai. Dravės ir aviliai buvo an kalno ir saulės nušvieston pakalnėn. Kamanės lizdus darė pakraščin, o vapsvom buvo ir pakraščin,ir pakalnėn gerai, bile cik papuvis kelmas buvo. O jau visokių varmų: arklinių, aklių, gylių, uodų, mašalų buvo visur pilna ir ciek, kad gyvulius ganyc vidudzienį nesakė. Jei tep negalėtai apsiginc, tai sugraužt per kelias valandas. Aglynan, dzienų nakcį be jokio perstojo ūkavo, švilpavo, čypavo, rėkavo visap girgždėjo, braškėjo, šlamėjo, šlepsėjo, o kap užrėkdavo sarnų pacinas, tai net kūnas pagaugais ajna, rodos tynais kų pjauna ir niekap papjauc negali. Tai strošniau ir už vilko staugimų. Rodos ir paukščiai Povilnin buvo kitoki, net krankliai,sukancys ratus atrodė juodesni, jiej klaikiai rėkdavo ir rodos stacai in tavi dabodavo,kap grasydami, ar ko prašydami. Aglynan juodos kap smala geltonais snapais, juodos vištaitės, kap koki velnio paukščiai narliojo, terpu šakų erzino ir kvatojo, kad ne tu, o ji tavi pirmiau apdabojo. Mažukai kap pelukės pilki in viršų stacom uodegaitėm paukštukai, neapdaboci pasrodzydavo ir vėl beraginc paskavodavo (karietaitė). Upelėn dugnu bėgdavo, tai palei pacį vandenį, žaliai, mėlynai, raudonai blizganci kap kulka pralėkravo kumštelio dzidumo paukštukė (tulžys). An kalno viržynuosa, glušėkai su cacarukais, burbuliuodami darė gūžtas ir lesalo veizdėjo. Pakalnėn nenuomancai, po kojom iš po ėglio kap žirniai ierubė ar kurapka su savo vaikais paspildavo.Vanagai, kap sanitarai, visur aplėkdavo, visa kų apžūrėdavo, žioplą ar ligotą, nepaškadavojis sudorodavo. Buvo kad aina, joja ar važuoja ir vėl atgal grįžta ir tokius strošnus strokus paporydavo, kad nori nenori basos kojos po sėdzyni palysdavo. Viena moteriškė, be kvapo parbėgus porino, kad ragėjo tokių krūvų, kap šieno kupetų gyvatių. Nor išsigando, bet visciek radus sausų pušelės šakų su šyčkėm, uždegė ir užmetė an gyvatių krūvos, o paci namo parlėkus dar kelias nakcis tas gyvates sapnavo. Kitas, netoli Povilnio, an arklio dajojis, kelevertėn tokių gyvatį apdabojo, katros buvo pilna kelevertė, o ilgis kokį šeši metrai. Kituros gananc, karvės in ažerų atbėgo atsigerc, besitūmdzydamos dzvi karvės ir veršis inpuolė ažeran ir nuskindo. Tai cik po nedėlios čėso Daugų ažeran išplaukė. Kas šimtas metų an skrynelės, raudonu kaspinu perištas, gražus šunycis vidurin ažero pasrodzydavo ir vis vyžų (škaplierų) prašydavo. Sakydavo “nusimk nuok kaklo vyžas ir imk mani ir visų gyvenimų vargo neragėsi“. Niekas jo nepaklausė ir neėmė. Tai apsivertis an kito šono, pasakis „varge, mano varge šimtų metų išgulėjau an vieno šono, dar šimtų metų raikės gulėc an kito“ ir suburzgis su skryneli prasmegdavo ažeran. Šunycis su skryneli turėj pasrodzyc apė 1977-1980 metus. Labai buvau susidomėjis, bet man buvo paskyta: „Nei tu, nei kici daugiau jo neragės, dėl to kad žmonys pasdarė kici“. Praudų sakė, daugiau niekas nei ragėjo, nei girdėjo, gal nebagėlį, bebrai kur nudėjo. Dar kap paporydavo apė meškas, kur draves plėšė ir medų kopinėjo,vilkus, katrie ne cik gyvulius bet ir žmonis pulkais puldzinėjo, apė žvėris sulig sarnos (stirnos) dzidumo, trumpu uodegu, stacom ausim (lūšis), kap voverės, po medzus šokinėja ir jai užpuola, nei apsigynsi, nei medzin inlipsi. Tokių, būtų nebūtų pasakų paklausis, oi ne kožnas tan kraštan, grybauc ar laukuosa darbuic spakainiai galėjo. Bet in Lynažerio pusį, galan ažero buvo dzidelis namas, tynais gyveno urėdas. Vandenį jis nešdavo iš šalcinio, katris buvo priek pac ažero. Karves ganė Zarvynų karvių stodon, tai piemenam buvo vargas nuveic parsivaryc, o vakari nuvaryc ir tep kasdzien po dzvylikų kilometrų nuveic. Bet va, tokian strošnan daiktan, žmogus gyveno. Aplinkui ažerų buvo liūnas, bet daveic daiktais sekės, atabrado jokio, iš rozo, kap gili duobė pilna vandenio, dugno neragėc nor vanduo kap krištolas. Mėginom meškeroc, bet žuvies nebuvo jokios, cik ragūlkos mažais pulkeliais plaukiojo ir tos atrodė lyg kažin ko bijotų. Žiemų, net per dzidzausius šalcius ažeras neužšaldavo, tai tadu ancų, būdavo pilnas ažeras. Dzienų ancys Ūlon, Povilnio upelėn žyravodavo, o nakcai - pasilsėc ažeran sulėkdavo. Dzidzausios ir geriausios žuvys Povilnio upelėn buvo upėtakiai. Rainės, slydės, kuzabai, graužavyrbos - tai mažukės žuvytės katras cik kacinam gaudėm. Vasarų raines kašikais gaudėm ir statėm šniūrus ažeruosa an ungurių, o upelėn ir Ūlon an upėtakių. Upėtakių upelėn po kožnu krantėliu, po kelis būdavo, nor upėtakiai mėgsta būc po vieniai. Vasaros vakarais upelėn cik pliaukšėdavo, bet an meškerės kas nemokėjo pagauc buvo sunku. Samcin ar bučin invaryc upėtakį beveik nesakė, uždrumzlydavom vandenį su bultaukėm keliuosa varydavom, o jiei kap žinodami, in kitų pusį, pro pac kojas nuveidavo. Paupeliuos gyveno kelios ūdrų šeimynėlės: gražios žvėralės, bet pamacyc, ar pagauc buvo sudėcinga. Tai tokis buvo Povilnio ažeras, jo šalciniuota upelė su savo pašlaitėm, šlaitais ir jų turtais. Mainės čėsai, norom nenorom žmonys mažiau dirbo laukus, šienavo pievas, ba persyliai, visi kalnai, pakalnės, šlaitai, pašlaitės buvo kišti prikištos pušelių. Kol dar pušelės nebuvo subujoji ir terpu Ūlos ir Povilnio buvo nuostabus grožis, tadu sumislino pavadzyc „nacionaliniu“ tai tokis daiktas kur niekas nieko nedaro ir kiciem nelaidza. Pušelės augo subujojo, po savim visa kų iškasvojo, o pilniotojai ir toliau daboja ir neragi, kad ne jokis parkas govės, o sugruvis, suvirtis žaliu samanu užejis nieko nevertas pušelynas. Ir vis daboja, kap tas žantas uošvę, nei valgyc, nei gerc duoda, nei prauscis laidza, ba nėr kadu, vis daboc raikia ir dabojo kiciem nedalaido, kol nebagė kojas in duris ištaisė, o tadu verkė, skundės, dūsavo ir bėdavojo, kad jis cik vienas uošvę apeidojo.
Pravejo 50 metų nejaugi in šitų dergėsį dar neinsidabojo, gal jau gana daboc, jei jau buvo apsikakota tai gal raikia sarmatų pametus kaltų neveizdėc, o imc ir apsičyscyc. Bet daikti to, kad pasčyscyc, supaškudzytus daiktus žmonimi grūžino, bet ir grūžinį toliau kap tos uošvės, nei prausc, nei sušukuoc nelaidza. Kas ca per kytrascis tokia, kokia gi ca mislia, kap tam kolkoznyku vieni kiaušinius nupjovė, kici acėmį atgal kišenėn sudėjo, tai būk razumnas pasakyk, tai dar jiei tavo, ar ne tavo.
Miškų galybė, tai argi nesakė žmonimi duoc kitur, bet ne, padarė tep, kad žmogus ne cik su savo budinkais, bet dar ir su mišku nieko daryc negali. Tai kas ca kaimo žmonių genocidas, kitap nepaskysi ir kadu jis baigsis kas praragės šitas patyčias ir kas padės. Už kų tokia koronė Dzūkijos gamtai ir žmonėm. Sibiran ar kaleiman, tai atbuvai ir jau spakainas, o ca nei krašto anei pabaigos. 
spacer

 
spacer