spacer
spacer search

Zervynos
Užsisakykite malonumą sielai ir kūnui!

Search
spacer
header
Meniu
Titulinis/Naujienos
Apie Zervynas
 
Titulinis/Naujienos arrow Apie Zervynas arrow DZŪKIJOS MIŠKAI IR JŲ TURTAI

DZŪKIJOS MIŠKAI IR JŲ TURTAI Spausdinti El. paštas

Valentas Svirnelis

Dzūkai kvolyc savį, savo krašto nemoka, savas girias ir šilus vadzydami stacai – miškais. Interesna, kad kituosa Lietuvos daiktuosa ankslynų su keliom aglėm ir apaugusiais krūmais vadzina –giria, o aglynų su keliom pušelėm –šilais. Tai va, kap žmonys savo daiktų myli ir jį gražiai vadzina. O dzūkai gi neskvolina, pas juos giria –tai miškas, kur pušelės let kap apkabyc su dzidzausiom viržių ir mėlynių plynėm, kur per dzien aitai ir galo nepriveitai. Bet tokių daiktų pas mus nėra, tai ir žodzo „GIRIA“ nėra. Šilai buvo, bet jau irgi nėra. Šilas - tai 50 - 70 metų, aukštų lieknų su plonu iš apacios pilku, aukščiau in viršūnį geltonu žievi, cik viršūnėn auganciom šakom, žamė daiktais užklota balta samana, bruknių guoteliais, kur aukščiau an kalnėlių, cik šyčkelėm ir būžukais pridengta, tai ir vadzinos – Dzūkų šilų grybijos.

Kad dzūkai nemėgsta kvolycis sekas dar suprasc iš šito, kad jiej gražiausius juodagalvius baravykus, vadzina ciktais grybais. Miškai ir miškėliai – tai iki 50 metų pušynėliai. Kitus vadzino: beržynas, aglynas, anksnynas, karklynas, uosynas, bet giriu, ar šilais tai nevadzino nikdi. Kad alksnynų vadzyc giriu, tai tas pac kas arklį vadzyc – drambliu. Dūkijos miškai tai dzidelė bagoctva, geras medzis, grybai, uogos, bitės, viržynai, vaistažolės; lebedos ir kiauliauogių (meškauogių) dzidzausios plynės, penkiapirščiai, snaudės, šilagėlės, šilastambiai, debesylas, arnika, gvazdzikėliai, rodos cik aik ir imk tau rodos viskų miškas, kap karvė pienų duoda, ir jei nepaimsi, tai dar jis ir užširs, o visko nenurinkis, dzūkas net kaltas jautės. Tai sarmata: tau visa kų augina, duoda, o tu dar imc nenori . Taigi ir ajo dzūkas nosiu nepasramdamas, kad visas miško dovanas surinkt. O miško dovanas ne cik, kad an pecų, bet su vežimais vežė. Grybų (baravykų) geru dzygimu per dzien po 50-100 kilių pririnkdavo, ir parnešč 4 - 5 kilometrus raikėjo. Mėlynių uogų, per dzvi valandas, 10 litrų, bruknių per dzien – 45 - 50 litrų, spolgenų 50 - 60 litrų, meškauogių lapelių trijuosna 10 centnarių per dzien, ėgliauogių 40-50 kilių per dzien. Rodos būt daug, kur ciek ir dėc, bet dovana gamtos duota, ji visų čės buvo pigi. Nebuvo vertinamos ir dzūkų surinktos gėrybės, jei ne pats auginai, tai nieko ir nevertos. Už du kilius parduotų uogų galėjai nuspirkc kilių obolių ar slyvų. Už 50 kilių mažukų užsimerkusių grybaicų (baravykų) – brezenciniu viršum tuplalius, o kad mokyklon aic,dar ir kelnaitių ,o ir marškinaicų raikė.
Ir kodėl ciej dzūkų turtai tep buvo nieko neverci, dar net suprasc sunku. O kas maža vertas –to niekas ir nešėnavoja. Tep ir dzūkų gėrybės. Razumnos ir valdžių turėjį galvos sumislino, kad cik pušelės ir daugiau niekas Dzūkijai duos dzidzausių naudų. Kap tarė šitep ir padarė, stvėrės visur tas pušelas sodzyc, o jom apsodzino visakur, gal už tai kad sėkla buvo jų pigiausia: kalnus, pakalnes, laukus iki pacų pievų, gi kito medzo kap jo būt nebuvį. Pušelas,kad būt dzidzulė ir graita nauda iš jos būt gauc, sodzino kap kukuruzus - pušelė nuok pušelės kas 60 cm, o terpuailiai – 80 cm. Kalnus ir pakalnes čyscino nuok neraikalingų „mažavercų“ augalų: ėglių,(kadagių), pušelių – „samasado“, o lebedos, kiauliauogių, snaudių, bruknių, viržių ir visokių kitokių kalnų ir pakalnių žolalių ir gėlalių niekas nežūrėjo, arė, kapliavo, draskė, kad cik tų pušelaitį pasodzyc. Papieviais, geresniuosa laukuosa, kas buvo likį nuok paliktų tų 60 arų, kur geriausiai galėjo augc, liepos, uosiai, ažuolai, riešucynai, šermukšniai, beržai, alksniai, karklai ir pacys nesodzyci augo. Bet razumnos galvos per pušelas neragėjo nieko, nor žolė per metus penkis roz pušelį peraugdavo ir jas išglūšydavo kitais metais - vėl sodzino kol per kelis metus visciek padarė savo. Baigės visi „laisvi“ plotai, bet  „PLANAS“ buvo šventas raikalas ir vis kas metai raikė pušelių pasodzyc ciktais daugiau. Galit suprasc tų „biednų“ aigulį, katris turėjo rasc kur dar tų pušelį inkišč. Tep naikino geriausias grybijas, darydami kirvamalkį, sodzino ciktais pušelas vis, po standartu‘‘ 60 an 80cm, bet „PLANŲ“ raikė padaryc ir už tai premijas paimc.Va šitas tai ir buvo jiem svarbiausia, o ne tokia valdžia, katroj daryc tep liepė. Valdžia pasmainė, stribus-paniekino, miškinius išgarbino, kolkoznykus, kad ir kap jiej turėjos, iškasavojo, net daktarus ir tuos per visus galus audza, o miško karajedai, sėdzi kap robedzai, ir vienas kitų giria, pasišokinėdami in viršų cik kiloja, ir net nemislina jiej prispažyc, kad visų dzūkijos gamtų suniokojo. Kad tai ne melas paimkit į rankas ,,Giružį‘‘ 2006 Nr.5. ir pirman puslapin tuom insicikysit, kokias ,,graites‘‘ išaugino, tai priek tokios ir insiamžino, tokios,,giraitės‘‘toli veizdėc moja ko gero neraikėjo, priek pac Varėnos tokių atrado. Beskvolydami, gal jau net pamiršo,ba dar jau pacys nesodzina, kiek 1 ha pušelių tuom čės sukišdavo, taigi daugiau kap du roz ciek kap dar jiej rašo, tai va an kiek savį nedaskvolinot,buvį draugai, o dartės ponai.Pušelas ir cik pušelas jūs sodzinot,net nepamislydami, kad ir tų pušelių visokiausių buvo. Rinkdavo būžukus, iš bet kur, nuok bet kokių pušelių,dzovino darė sėklų, daigino ir sodzino, net nežūrėdami kur ir kokios sudzygo,ir banksinės,ir balaninės,ir balinės ,ir šilinės,ir dar visokios kitokios, vienon krūvon, o gal teipos raikėjo. Beskvolydami apė miškus galėtūt pasakyc,o kiek gi uosynų,ąžuolynų,liepynų, nor jau šermukšnynų, laukinų obelų ,grūšių ar riešucynų invaisėt, aktarais tai neraikia, po vienio ir tai būt gerai, ba šito niekas nebežino, o gal jau neatsimena Taigi priminkit ponai, akacijas,uosialapius klevus mėginot pasodzyc bet ir tuos metėt. Buvo tokis vienas Brukas,katris dzūkijai ąžuolų užpavydėjo, tai gal dėl to krome pušelių dzūkijon daugiau nieko nesodzino ir nesėjo.Kad ,,meilė‘‘ miškui neišnyko kap pirmiau tep ir dartės ragėc.Miškų, tep kap pirmiau priek rusų gyvulių, nepjovė o sprogdzino, žarnų, ragų, kanopų, pilnas kiemas,o gera mėsa už tūkstanco kilometrų nuvejo, žarnų ragų pacys neėdė, tai vėl jais gyvuliams sušėrė ir gyrės, kad labai jau tunka. Jūs apžūrėkit bet kokių dzeliankų, tai visa kas tep pac. Rodos tį buvis karo laukas, giliausios duobės, kelmai, šakos, tas ,,miško patalas‘‘kaip ta išprievartauta paleistuvė, sumaišyta su visais purvais. Ir skubinas vėl užsodzyc –graicau apaugs tai grieko nesragės.Kokia buvo pirmiau tokia ir dar politika. Kad ir kiek tu būtum kaltas-neprispažyk. Todėl ne graitai ragėsim dziliankas suartas kap grikių laukus,dzygstancus ėglalius,arba gvazdzikėlius,miško patalų kur augtų bobausiai arba grybai (baravykai). Man tėvas sakė;-Grybo veizdėk tynai kur pats norėtai pasėdėc.Dabar tokių daiktų nėra, tai va ir grybų nebėra. Dabar miškai pilni sausuolių, išvartų, sergancys, neracyci, an žamės per spryndzį,kap kiaulės lašiniai, žalia samana guli ir iš po savį niekam išlysc nelaidza, iškasavotos visos gamtos gėrybės, bet kažkodėl visiem gerai.Neieškoma pričinės dėl ko tep graita visa kas išsikasvojo,kur prapuolė grybai, kur prapuolė uogos,ratos žolės,gėlės ir vaistažolės Miškus, katrie priklauso parkui, katruos raikėtų gelbėc ir tvarkyc, atadavė žmonimi,nor tų laisvų miškų yra kiek nori.Tai dar nei pacys nieko ty nedaro, bet ir kiciem nelaidza: ir ca kaltų nėra ir kas gi pasakis, kad nerazumniai padaryta. Kaltas vėl liks tas patc sodzaus žmogus,katris to ,,parko‘‘ nežūrėjo. Yra ir ,,parkai‘‘ netgi urėdijos,bet kas per 20 metų buvo padaryta, sektūs ir vienu žodzu pasakyc,ogi,,NIEKO‘‘.Prieš 50 metų kur raikė ar neraikė pušelas sukišo „PARKAIS“ pavadzino ir šiteipos paliko.Ir iš Dzūkijos pieskynų padarė jiei pušelių jūrų. Žūrėjo, dzaugės pakol jūra virto mūru per katrį niekas jau negali peraic, jau nekalbanc kad ty kas nor galėtų veiscis ar gyvenc, net briedzai skynį pušelių viršūnes stupijo ba jau negi jų dasiekc. Buvus žalia jūra pasdarė tuščiu niūriu šabakščynu, kur nei žmogus, nei žvėris paciekos randa. Per žalių viršūnių skydų saulės spinduliai nešildė žamės, apacinės šakos dzūvo, krito spygliai. Mažos šakos nukritį, negalėdamos išdžiūc, puvo ir rūgo. Dartės nedzideliuosa jaunuolynuosa daikti baltos samanos, augusios Dzūkijos miškuosa, užponavojo žalia samana, katroj dar daugiau traukė ir laikė vylgacį (drėgmė). Daiktais tankumėn prasdėjo augc ir rūgcai, o kur pasrodo rūgcai – gero jau nelauk. Ratais, kap kokiom aketėm, prasdėjo dzūc pušelės, o or likį žalios, tankumon, augo minkštos vandeningos, daiktan smalos buvo vanduo. Apsdaboji stvėrės daryc parėtko, govės ne tas ko laukė, kap ūragano pagauci su kirviais pratesnes pušelas kirto, ir an daikto paliko, nebuvo kadu, raikėj „planus“ varyc ir pinigus daryc. O jau po tokios pačystkos pasdarė - nor miškan neik. O ko gi ty ir aic, jei ne cik peraic, bet ty ir rasc jau nieko nesakė. Sumislyta buvo tokia legenda; tegu likį gyvos pušelės sesių lavonais minta, graicau tadu jos pacios augs.
Tai va kas govės su pušelynais - puvenos apaugo žaliu samanu iki klupscų, o žalion samanon niekas neauga cik visokia zaroza vaisos.Tai va jum ponai rezultatas - 50 metų augį pušelynai – ne kap kitap, o menkavercai, geresni grybai seniai jau pasgynėj, ir auga cik visoki, kap saulės neragėjį, išsigimėliai. Tai iš tokios jūs dzidelės storonės, nei vilnų nei skūros. Verkianc raikia rodų padaryc, apė tai jau puse burnos jauni miškininkai kalba, bet an savo prisdirbusių mokytojų pamazgų pilc nenori, o pacys prispažyc užmušk –nenori. Vis dar savi ir savo ,,gerų‘‘ darbų kvolija . Prastus darbo vaisius an visų šunų karia, cik va savį terpu jų niekap neragi ir neberanda. Miškus augyc, juos prižūrėc ir tvarkyc tai ne rugius ar grikius sėc. Nor ir tai raikia žinoc kadu ir kur pasėc, bet ca - jai apsimilinai, tai vėl po metų gali pamainyc ir pastaisyc bile nor biskį razumo turi, o jai naudos nesgovė, tai tas kas pasėjo, tas ir govė. Miškan kas kita, gali vienas prišikc, o uoscis jau kici ir pacys liks kalci.Tokia klaida po 50 metų aiškiai ragis, bet per ciek čėso,vieni pamiršo, kitų jau nebėra. Dar kiciem jau nebe tas rūpi, o kas kitap to neragėjį dar gi pamislina, kad tep ir turėt būc. Jau ir dar daug kas sako, kad ca natūrali gamta, nor natūralios nėra nei lopinėlio.
Kų gi daryc, kad vėl būt tep gražu kap buvo:
1. Išracykim prieš 50 metų sodzytus miškus: išcyscykim juos nuo iškirstų virtuolių, šakų, sausuolių, an žamės užsigulėjusių puvenų, žalių samanų, palikim kelmus lygiai su žami. Kad saulės spinduliai daveit iki žamės, tam, kad pradzūtų žamė, susimt balta, o ne žalia samana, daugiau pradzūt pušelės, tep sukietėtų jų stiebai ir vieton vilgacies gavį smalos po 10-20 metų turėtumėm gražius šilus, kur dar ir baravykai su lepeškom dzygc prasdėt. Būt in kų pažūrėc irdar kiciem parodzyc. Tam padaryc ir pinigų visai neraikia. Iš to dar ir naudos bus, bet to nenori „PARKO“ dzievulėliai.
2. Plynai išpjauto miško dziliankas iščyscyc, kad jokių šakų nelikt cik ko žamesni kelmai, kelmų jau rauc kap pirmiau niekas nesims, ba ir šakas valksnom suverstas paliekci, del jų prastos naudos. Nor vidurio Lietuvon net mažas šakelas riša in kūlalius ir randa naudų. Cik prastas gaspadorus po skerstuvių išpjovis paliandricas, likusių skerdzienų išmėto po kiemų, šunimi tūsyc, kap neraikalingų daiktų – tai šitep daroma su Dzūkijos miškais. Iščyscytų dziliankų raiktų pilnai aparc, o nesiskubyc vėl pušelėm apsodzyc. Tep duodanc žamei pasilsėc ir kitai augmenijai pasrodzyc ir pagal tai žūrėc po kiek gi čėso vėl pušelas ar kitų medzį pasodzyc. Bet tokių praudų sunku darodzyc ir tep visais galais skalauja kad dzūkai miško „patalų“ su nagais ir grėbliais rauna. To miško patalo tai viso labo ciktai žaliasamanė liko, tai jau tas „patalas‘‘ne patalas o ciktai griekas liko. Dzūkiško miško patalas - tai spygliukais, konkorėžiais, vietom balta samana, visokiais uogienojų ir žalumos lopinėliais užklotas. Žalia samana - tai ne patalas, ir ne rūgščių, sūrių ar dar kokių lietų padarinys. Gerai apšviestam miško plotan žalios samanos nerasit, arba iščyscykim miškų tep, kad saulė žamį apšviest ir stora žalių samanų plyta iš po katros niekas neišlanda labai graita prapuola. Tai tep išeit, kad ne dzievulio lietus kaltas, o tų mižnių raikėt an žamės paveizdėc.
3. Paupiais, papieviais, pabaliais, kur persyliai sudzygytos pušelės, raikia jau dar jas suvartoc. Iš jų naudos dzidelės nebus,o tuos daiktus raikėt apsodzyc lapuočiais: liepom, uosiais, ąžuolais, riešucynais, serbentais. Ir ca cik daugiau noro, bet ne pinigų raiktų. Bet kam tas lyšnas darbas, o dar neduoki dzieve bėda raikalinga, cykiai sėdzi bezda, už tai pinigus gauna, niekam nekliūna, niekas nekanda, tai kam gi tos bėdos an savos skūros veizdėc.
spacer

 
spacer