spacer
spacer search

Zervynos
Užsisakykite malonumą sielai ir kūnui!

Search
spacer
header
Meniu
Titulinis/Naujienos
Apie Zervynas
 
Titulinis/Naujienos arrow Apie Zervynas arrow PASIUTIS VILKAS

PASIUTIS VILKAS Spausdinti El. paštas

Valentas Svirnelis

Miškuosna pokario čėsais būdavo vilkų galybė. Jie vaikščiodavo jau ne pavieniui, o cik stodom dzidzausiom. Arklių ganyc nelaido niekas pavieniui, nakcigonėn jodavo visi rozu. Ar Stėgalion ar Paūliuosa, vilkai pribūdavo visur. Dar čiut kap saulai cik nuslaidus jau ir prasdėdavo vilkai savo giesmes giedoc.Vieni ploniau kici storiau, vieni kur tai toli, kici arcau, kitas nenuomancai, jau krūmuosa, visai priek pac sustaugia. Arkliai suprunkšti traukiasi vienon krūvon, arcau priek piemenų, arcau priek ugnės, katrų kūrina piemenys per visų nakc. Vilkai pastaugdami vis traukdavo arcau in arklius.

Nebodami anei žmonių, nei ugnės jiej arklius supdavo ratu. Arkliai teipogi stodavo ratu, apstoji jaunus kumelaicus, pasturgaliais in puolancus vilkus. Piemenys sulindį daržinėn rėkdavo, kiek ciktai gerklės laidza, bet ir nuok to rėkimo vilkam nei motais. Tep šokiai trukdavo ilgai, vilkai aplinkui suka ratais, arkliai prislinkusiam arcau mėgina kiek pasviežyc su kanopom ir cik tadu kap per arci prislinkis vilkas, arklio kanopom gauna kur galvon,o tep daugiausia gauna vilkės, ba jos landzausios būna, suspinga ne savu balsu, ir lakia kūliais pamiškin. Tadu jau ir kici pametį šokius, šuoliais nudūlina miškan. Pajutį pergalį arkliai, ilgai dar balsiai prunkščia, žvengia ir pamažu apsiraminį jau lankia galvas žolį ėsc, o kumelukai gyvi likį aplinkui arklius prasdeda lakioc, rodos už tai kad juos apgynė jiei šitep ima dėkavoc.Tep nakcimi vilkai ne ciktais arklius puldzinėjo, nebojo jiei net ir sodzun ataic, o jau tadu tai būdavo baisumas, niekas neatsivožija net gi savan kieman išeic, šunys kiek citais gali skalina, būdon inlindį, o tvartan baubia gyvuliai, ir ci ryti, po šitokio puolimo, žmogus, apžūro kų pridarė jam vilkai. Šunio nėra, cik priek būdos lencūgo galas likis, po tvartu iškasta duobė dzidzausia, ir nėr kelių avių, dar kelios guli pasienin papjautos, teliukas leisgyvis su perkūstu kaklu. Žmonimi raikė ratavocis, nuok tokių antpuolių vilkų, kas bagotesnis gynės šautuvų nuspirkis, kas guolius radį, plėšė vilkucus. Vilkai pulkais visokias zbitkas darė nakcimi, dzienom tai cik pavieniai, užpuldavo avis. Tep rozų palei Ūlų, avytes ganė piemenukai Kašėtų, kad būt šilcau ir kiek drąsiau suskūrė jiei nedzidelį ugnelį. Avytės ganės pakrancin, vaikai smagiai klegėjo palei ugnį, kap tuom rozu išlindo vilkas iš karklų. Vaikai cik vilkų apžūrėjį, paslaido kūliais in namus, ciktai viena Brandzų mergaitė, sumisno avelas nuok vilko ginc. Paėmus pagalį iš ugnės, ji pamėgino vilkų prasvaryc. Nors pagalys degė liepsnu ir rūko dūmai bet vilkas jo nepabijojo ir puolė jis jau piemenaitį, palikis bėgancas avis.Cik kitų dzienų žmonys rado pemenaitį, ji buvo nunešta ir pakasta miškan po samanom.Sudraskis vilkas drasių piemenaitį, jau kitų dzien veizdėj sau kitos aukos. Povilnin Jonukas Juozulio nuvejis buvo pauogauc, jis jau bernuolis buvo, mokės Vilniun, tai jau ir vienas, nuveic Povilnin nesbijojo, bet šitų roz  dzienos čėsu ir vilkas in Povilnį atlapojo.Jis ajo stacai Jono link. Nor išsigando Jonas, bet stvėrė šatrų iš tvoros ir kiek arcau privejus vilkui, jam trankė su šatru galvon, ir vilkas krito negyvai. Pametis šatrų ir papustis kojas, paslaido jis kų gal namo. Ciktai parbėgis tuoj visiem prasdėjo poryc, kad jis Povilnin, su šatru, pakloj dzidzausį vilkų. Paskinkį arklį, vežiman pasdėjį kirvį ir šakes, Jonukas su susiedu, tuoj išvažau Povilnin, vilko parsivežč.
–Turėtų būc razumnas vilkas, tu jo užmužč vienu rozu tai niekap negalėjai.-, važuodamas, –Jonuku porino susiedas
–Bet aš jam dėdę, rėžiau kiek turėjau sylos,- pasbažino Jonukas.
–Nu nuvažuosim pažūrėsim. Dar iš toli, nedavažavus daikto, Jonukas atsistojis vežiman, jau dairėsi nudobto vilko, bet tan daiktan, kur buvo užmuštas jo vilkas, cik išvoliotas guolis buvo likis.Šakes paėmį, dar kiek tai čėso, visur po krūmus, vyrai apveizdėjo vilko, bet vilko kap nebūta. Apsukį ienas, vyrai pargrįžo tuščiomis namo. Kap kas net vieryc nenorėjo, bet vakari parginis karves, Jonukų skerdzus, ilgai apė tų vilkų klausinėjo. Išginis karves kitų dzien, skerdzus kap omisniai, nuginė Stėgalion, ba Paūliuosa, ar Povilnin karves ganyc būt nesaugu. Jau buvo čėsas apė pietus ir karvės gulės guldzyklon, spakainiai atrajoc žolės suėstos, kap niekeno neapžūrėtas, rados ir vilkas guldzyklon. Karvės baubodamos pašoko, blaškėsi in visas puses, o vilkas davis valių dancimi, stvarstė už kojų šonų už gerklės, katrų ciktai dasvijo karvį. Skerdzus kap omisniai, jau buvo pasgatavinis kuolinį ir jau pristaikis tvojo vilkui su visu sylu, o vlkas lapc ir guli kap negyvas. Dar kiek paspardė, už uodegos patūsė – nugi negyvas. O skerdzus       piemenam ir sako;- Paimkim mes jį ir pravierykim, ar ščyriai jis negyvas. Pastysį vilkų priek kelmėlio, uždėjo priekines lopas ant jo. Tadu gi skerdzus išsitraukė, kirvelį iš už džiržo ir šmikšč per lopelas, katros buvo padėtos an kelmėlio.Vilkas gi, kad šoks, kap būt kas jį nenumancai pakėlis iš miegų ir klupdamas kūgal miškan paslaido.Skerdzaus kirvelio aštro būta, lopelės tep ir liko an kelmėlio.
–Toli be kojų nenubėgs, - pasakis skerdzus, nusvijo vilkų iš paskos, o vilkas gal geras varsnas nubėgis, pargruvis inkštė, cypė ir voliojos. Kiek pasvoliojis išsitaisė ir an visai apsispakaino. O gyvuliai prasdėjo brukcis, bliauc, vieni kitus badzycis ir skerdzus tep sumisno, kad gyvulius raikėt varyc namo. Pasiuntis piemenį pirmiau, kad pasakytų jis visem, kokia bėda nuciko. Parginus karves, tvartai buvo atdaryci ir gyvuliams suvejus buvo uždaryci. Karvės katras apkramtė vilkas, po tvartus daužės baubė ir maurojo. Graita žmoneliai dasgodojo kokio ca vilko būta ir kap nebūt škada, prasdėjo kasc duobes priek tvartų po slankscu. Tai va kų gali padaryc pasiutis, kol būna užturėtas.
spacer

 
spacer