spacer
spacer search

Zervynos
Užsisakykite malonumą sielai ir kūnui!

Search
spacer
header
Meniu
Titulinis/Naujienos
Apie Zervynas
 
Titulinis/Naujienos arrow Apie Zervynas arrow MANO BROLUKAS VINCUKAS

MANO BROLUKAS VINCUKAS Spausdinti El. paštas

Valentas Svirnelis

Kaime buvo graži žiema. Stogai budinkų, rodės lašiniais dengci, storiausiai sniegu apsnigci, ir patvoriais supūstos pusnys, kieme takai kap tuneliai koki. Tadu man buvo metai, ketveri, tai sniego pusnys man atrodė, kalnai dzidzausi neišbrandami. Vincukas, brolis mano, buvo kur kas dzidesnis,net trimi metais už mani vyresnis.
Jis man atrodė tikras vyras. Jis nuo takų su lopetaiti sniegų kasė ir švyrkštauc jau mokėjo.Per visų sodzų kelių jis žinojo, nuveic miškan, ant kalno, nesbijojo, ir kluonan tvartan ar pas upį visur rozu, net ir sodzun nuveic su broliu buvo nebaisu.Bet rozų mūs moma su tėti, ko tai išejo Varėnon.

Tep nuok ankscyvo ryto namuose likome vieni. Paliko mum pietums, bulbinių blynų, vereščėkės ir sriubos, o kamaron dar pieno ir mėsos. Ryti mes valgėm valandas gal dzvi, tuos blynus valgėm, su blynais ir kariavom, su rūštum pienu šaukštais laidom katapūltas.Gerai gi dar atsižūrėjom, kad karves senai para šerc ir kiaulės tvartan žviegia nepenėtos.Tadu graicau sustvarkį pirkių, nuvejom, kluonan, šienelio karvėm atsinešc. O kluonas buvo mūsų slėpynių rojus. Šalinėn šienų pešdami, darydavom urvus giliausius, kol pripeši razgines šieno, žūrėk namai ir gatavi, tadu vienas pas kitų, in svecus atlysdavom siauru išpeštu urveliu. O karvė ir veršukas laukia,spritnų šėrėjų šieno nesulaukia. Tas mano brolis Vincas, tai jau kap ščyras vyras, priskrovis šieno razginaites ir užsimetis ant pecų, žingsniuoja sniego takucu. O aš, susvyniojis glėbelį šieno, apsikabinis bėgu iš paskos. Takelis siauras ir slidus, o man per glėbį šieno, tako neragėc. Ir jau būtau danešis ligi tvarto, bet paslydau, ar kojos suspinojo ir aš su glėbiu šieno, pūkšč, pusnin ir pargruvau.O brolis Vincas, kad paškadavot, tai ne apibarė, kaip būt kokis tota,dar kukorin uždėjo.Girdzi, tau šienas ne pelai ir šėnavoc, o nebarscyc raikėjo. Snieguotom rankom šienų sugraibiau iki šaudelio ir nunešiau atidaviau veršeliui. Veršelio aš tai nesbijau, jis iš užutvarinio galvų kiša, šienelį liežuviu kap pirštais ima, jei priveini arcau, tai palaižyc ir net bucuocis siekia. Va, kiaulių tai jau nemyliu jos žviegia, kruksi dancimi cik klapsi, per užutvarinio tvoras lipa, nugi paršeliai tai mieli, jiei gražūs cik būna purvini, jie tvartan laksto, dūksta, knisa užtai ir purvini. Pašėrus gyvulius, juos visados pagyrdzyc raikia. Vanduo upelėn, čystas ir sraunus, pro aketaitį, man ragėc, kas net ant dugno dedas. Girdėc kap po ladu balsais visokiais  kalba, tarytum šnekučiuoja, bet vėl nėra kadu klausyc, ba karvės trimituoja. Padarį šiciek darbo, bėgam abu su broliu Vincum, nuo kalno an dratų pasvažinėc, o ty vaikų kap musių, kas su dratais, kas su rogelėm, vienas per kitų nuo kalno lakia paupėn. Man net baisu, kad kas nors nepargraut, bet brolis kelis rozus nulėkis su dratais lig pacos upės, tuoj pašaukė mani pasvažinėc. Pasisodzino ant dratų ir lakiam, nuok vėjo, iš akių man ašaros cik byra ir kelio neragėc, bet aš su broliu Vincu tai drąsus. Mes nulėkėm nuok viso kalno ir neprašiau aš rogių priturėc. Tep graita vakaras atajo, nespėjom net ir apžūrėc. Graitom prisinešėm glėbeliais malkų, priskutėm bulbių, prinešėm vandens, pakol užkūrėm pečių tai jau temė, o tėtės nei momos dar buvo neragėc. Kiek čėso dar palaukį, sumislinom aic pascikc .Išejom jau sutemį buvo, ant kiemo tuščia nieko neragėc. Visi senei jau pirkiosa suvejį, ciktai toli sodzaus gali, šunes lojimas buvo kiek girdėc. Pirkios ir tvartai, toki strošni pasdarė, tokių pirmiau nebuvo ir ragėc.  Brolis Vinca pasakė ;
-Aik su manim ir nieko nesbijok.
Mes perajom per visų sodzų, tep mislinom tėvus pascikc, bet mūs tėvai vis neparejo, gal jiei sumisno mus palikc. Sodzaus pirkia jau paskucinė liko, toliau cik miškas, kapinės ragėc – ty suvisai tamsu ir mano brolis Vincas ėmė tep kalbėc;
-Tai gal toliau ir neinam – brolis Vincas sako - ir tep toli atajom, jau trupucį šaltoka, gal aikim in namus.
O aš jau šito cik ir laukiau, per sodzų aic, nor pirkių juodos sienos su žibancom akim nuok lempų labai baisios, bet miškan aic, būt buvį kelisros baisiau. Sniegas po kojom grikšč pagrikšč, cik  trekšč patrekšč, jau kap ir nebaisu, ir ausys priek to girgždesio priprato, cik va jau priek pacų namų, kažkas už tvartų kad suriks;
-Ūūūūū;- Net kūnas pagaugais nuvejo, per kojas silpna man pasdarė, toliau paveic nebegaliu.
Brolis Vincukas čiupo man už pažastų ir graita prieminėn inšoko, kad būt drąsiau dar užbraukė duris.
Aš tep išsigandau, kad tuoj palaidau dūdas. Brolis Vincukas mani guodza;
-Cit gi, neverk aš užbraukiau duris, pas mus net vilkas neineis,o va dar lempų uždegsu ,tai mumim bus visai drąsu.
-Bet kad gi noru aš pas mamų,- raudodamas sakau, cykiu balsu.
-O aš tau mamų nupaišyc galiu,cik tu neverk.
-Gerai, paišyk ciktai graicau, ba aš mamos labai jau pasiilgau;
Susėdom mes priek pečiaus ant lovelės ir brolis Vincas su angliu, ant pečiaus kokliaus, pradėjo piešč man mamų.
-Va pažūrėk, galva ,va pilvas, rankos ,kojos.
Kol brolis paišė aš nusraminau, bet kap cik pabaigė, aš  vėl uždūdavau.
-Dar ir totos aš noru.
Man brolis nupiešė ir totų.
-Aš noru juos apsikabinc- vis dar markatniai pradedu sakyc.
-Prisglausk, apsikabink ir totų, va ir mamų, ir kap ragi sušylsi. Apsikabinį mudu ir užmigom.
Ryti nubudom kiek abu nusgandį, bet pirkion buvo tėtis ir mama, ir baimės kap nebūta, o ty nakciu už tvarto,- kiškio būta.
spacer

 
spacer