spacer
spacer search

Zervynos
Užsisakykite malonumą sielai ir kūnui!

Search
spacer
header
Meniu
Titulinis/Naujienos
Apie Zervynas
 
Titulinis/Naujienos arrow Apie Zervynas arrow KELIAI IR KLYSTKELIAI

KELIAI IR KLYSTKELIAI Spausdinti El. paštas

Valentas Svirnelis

Sodzuos po karo buvo pakrikimas, vieni kitų bijojo kap ugnies, ne tep, ne tį pažangtas žingsnis, ar tartas žodzis, galėjo Sibiru, ar net kulku pakvipc.
Vieni amerikonų laukė, kad ji graicau galėt ataic, kici su likimu sustaikė, kad vėl priek ruskių raiks gyvenc. Nor ruskiai buvo su fufaikėm, smirdėj cibuliais česnaku, bet šitep prancūzus ir vokiečius sugrūdį, skaitės karų kovos dzievu.

Sunkiausia buvo jauniems vyrams, katriems raikėjo pasirinkc, ar aic karuominėn pas ruskį, ar aic miškan partizanauc.
Jaunimas klausė vyresnių, katriej daugiau gyvenimo ragėji, gyvenį jau du roz priek ruskių, Lietuvos ir priek lenkų, ir ty ir ty sodzaus žmogus cik vargų matė, niekas nešėrė pyragu.
Prieš vėjų vyrai nepapūsit, kadu pūcimas toks sciprus, geriau karuominėn jau aikit, cik nesdairykit in miškus. Jūs iš karuominės, jei nebus karo – grįžit, bet jau iš miško niekados, o jai ir grįžit tai pabalį, ant placos pagrabo lantos – Jaunimui patarė sodzaus žmogus.
Sodzaus jaunimas jo paklausė ir nėj nei vienas in miškus ir tris metus svetur išbuvį, gyvi sugrįžo į namus.
Miškan partizanus sodzus valgino, ir jau ne vienerius metus, o dar gi ir paciem gyvenc raikėjo, ir pavalginc savus vaikus. Sodzus mokytojų ir skerdzų išmaitino, panevalia maitino ir stribus, o dar ir valdžiai duoklį davė, bažnyčiai per Visus Šventus.
Prasdėjo vengc sodzaus žmogelis partizanų, bijojo ir stribų, vieni nakcim kici per dzienas ir tuos ir tuos pašerk pagyrdzyk ir dar indėki dėl kitos dzienos.
Nor žmonys davė ir storojos, bet šito buvo negana. Miškan sušalį, sužvėrėjį neradį kas dęl to kalci, jiej kaimo žmogų kaltų rado ir lėjo kraujų upeli.
Tep ir pas Petrų vienų nakcį suvejo dzideliu būriu.
-Nu gaspadoriau, ruoški vakarienį miškan sušalo ir išalko, Lietuvos gynėjai, ciktai neškadavok, priek vakarienės butelį paduok.
Ir gaspadinė sukės kap vijurkas, gynėjams virė bulbas,kepė lašinių, o gaspadorus parokavo, kad gal bus maža butelių trijų.
Gynėjai jau gerai užvalgį ir apšilį ir kraujas užvirė kariauc, prasdėj in žmogų pričinauc.
 - Žūrėk užuolaidas ne tep užlaidai, gal laukei tu svecų stribų, tai kų darysi jeigu jiej pasrodzis, gal bus škada pacos ir keturų vaikų.
 - Rozum su jum in kovų stosu ir jai raikės, už Lietuvų gyvybį paaukosiu.
Pagyrė Šerno vyrai gaspadorių;
- Ragėc, kad savas ,,maladec‘‘, o dar sukrauk in maišų mėsų, indėk rozu ir skerstuves.                                                                                                         -Bet vyraliai gal gi nor taukų galėtūmėt vaikam palikc, mes su paciu pramisim ir suniekį, va ketros mažos būrnos, kų raikės paduoc.
Ir ca Juoza Šilansko šoko Lietuvos apginc, automatu per veidų rėžė ir sušnypštė kraupiu balsu;
Va tau, o dar jukos išvirsi ir bus vaikus kuom papenėc.
Paėmę skerstuves ir visų mėsų nei dėkui nei išgraužk nesakį galingi Lietuvos gynėjai, patraukė durų link. Gi gaspadorius kraujus apsišluostė, an dūšios taip graudu, nor vilku staug, dancis ir visų būrnų sopa, ir kap galėjo šitep savi žmonys, priryc ir dar išgerc daviau.
Tai šitep cik banditai daro, o ne gynėjai Lietuvos – nesusilaikis ištarė žmogus.
Už tuos žodzus, rytoj miškan an teismo, gal kelio neraiks rodzyc, pats žinai
Kokis ty teismas miške bus neraikė poryc, pats žinojo.
Per visų nakc nei blosto nesudėjis anksci ryti išejo Petras Varėnon. Pravėris NKVD duris žmogus pamiršo ko atajis.
-Ragėc kad in dancis gavai, išcinis veidas dar švieži randai, ar cik ne nuok miškinių tep gavai.
-Gavau ką padarysi, ir dar miškan an teismo šaukia, tai gal sakau pagelbėsit, apginsit.
 - Dar jaunas ir sciprus tai pac tu apsiginsi, va duosim du automatus, granatų, pistoletą, va dar raketnykas gražus, su juom pagelbų prisišauksi.
  Bet aš karuominėn nebuvis, su tais daiktais nemoku apseidoc.
- Tai kų, gal tau sargybų duoc, o dar geriau karuominį, ne - pats jau ginkis nuok savų, o kap raikės padėsim.
Parėj nakciu namo, susdėjo kluonan inteiktų tavorų ir cykiai kad susiedai neragėt, per langų jis inlindo pirkion. Paci nusgandus su vaikais dar vakaroj priek stalo
 - Miškiniai buvo jau atajį ir sakė jei neataisi tai mus paims, va ir kortelį dar paliko, tai kų dartės darysim su mažais vaikais.
- Ir aš jiem kortų parašysu, kad jei pakliudzis jiei tavi arba vaikus, tai aš stribam parodzysiu visus jų išraustus urvus.
Parašis atsakų jis grįžo kluonan, visciek kap jautė, kad gali parycais ataic. Anksci ryti prieš pacų aušrų ataj sveteliai nelaukci, kap būt jiems kas danešis žinių, kad Petras grįžo į namus.
 - Ainam parodzysi kas yra kluonan, gal ty kokių svecų turi – paklausė vyrai keturi.
- Maži vaikai va guli draba, ko norit iš manį biednos, jei šaudzysit tai jau visus an vieno daikto,- užmuškit bet vaikų nepaliksu.
Paėmį kluono raktų ir paliktų raštelį, išėj miškiniai kluono apžūrėc, bet nedaveji iki kluono pašaudį in duris, palaidį serijų stogan, gynėjai aic arcau nedrįso ir vėl nusliūkino miškan.
 Dosnumą miško brolių ne vienas Petras apturėjo, guzais, gumbais ir netgi kulkom, gynėjai sodzaus žmonis tankiai papenėjo.
    Joninių šventei – sodzaus jaunimas ruošės, ne vienu dzienu. Vieni vaidinimų mokinos, kici ailių padeklamuoc o be armonikų,be būgno, skripkos tai jokis vakarėlis, negalėj apseic.
Ant Vilkinių didzulio kiemo, kur kluonan buvo surangta Joninių šventė švysc, rinkos jaunimas net ir iš kitų sodzų.
 Dar cik prasdėjus vakarėliui, nenuomancai prapliupo kulkų švilpesys.
  Mes jus palinksminsim, jūs nevidonai, mes miškan vargų vargstam, Lietuvų mes ginam ir šeriam utėlas raistuos, o jūs ant mūsų vargo nusispiovį, jau linksminatės priek kitos valdzos.
Kam šompalais, kam buožėm,keliem net kulkų teko kaštavoc, liksmybės kap žodzu prapuolė, cik dzaugės sveikų kailį išsinešc, o kam jau kliuvo tai namo dasgovį, ilgai dar laižės ronas ir guzus. Tokių dosnių pyragų atneštų iš miško prisikaštavojį, nedryso niekas net kaltų veizdėc, nors nei už kų palikį invalidais iki savo gyvenimėlio pabaigos.
Tai ar už tai sodzaus žmogus turėjo miško vyrus garbinc ir mylėc.
 Sodzun ataic pamušc pastrošyc, tai jiei kasnakc galėj ataic, bet Varėnon stribų, kad nors pagūsdzyc, kap omisniai, nebuvo anei vienų roz, ba ty galėjo pacys kailin gauc, o va sodzaus žmogus kas kita, galėjo spardzyc mušc dzyvočycis iki valiai ir jai dar gyvas liko ačių pasakis.
 Taigi ir Petras dosnų krikštų govis, dar nenorėjo šiteipos už Lietuvų numirc. Nei ciej nei ciej mieli nebuvo, tai kap raikėjo išgyvenc,būc nušautam kap šuniui, palikc siratomis mažus vaikus, ne šitep Petras nenorėjo, ir teko glauscis in stribus.
 Petrui stribai darbo pasistorojo, Perlojon pačtų kiek nešojo, paskui kas dzien raikėjo radijas palaisc.
 Sodzun iš rudenes laukai nearta, liko nesėta žiemkenčiai, pavasaris atajo, - liks būlbės nesodzytos ir nearci daržai, kų raiks paduc vaikam pavalgyc. Tos mislios Petrų pjovė negyvai.
Žinojo jis koki sodzun pavojai tyko, bet aic ir dyrbc visciek raikėjo, nelaisi gi badais vaikam numirc.
 Anksci ryti, laukų suaris ir rugius pasėjis, jau skubinos graicau namo. Paskinkė arklį, vežiman plūgų ir akėcas insidėjo, sudėjo viedrų ir maišus, dar peržagnoj, kad duot Dzievulis derlių ir kap nujausdamas pasdairė in miškus, o iš miškėlio keli ginkluoci vyrai, jau traukė pamažu arcyn.
Jiei ajo pamažu ir neskubėjo, žinojo, Petras niekur nepabėgs, raikėjo gi sumislyc jam koronių, - nušauc jį ir paskui suspės;
  -Klaupkis tu išgama Tėvynės, išbliovė ,,sūnūs‘‘ Lietuvos, daugiau banditais nevadzysi, škada net kulkos tau vienos.
Atsiklaupė žmogus, o kų darysi, persižagnojo, poterus in sargus angelus prasdėj kalbėc, aba žinojo, šitų tai jau neišprašis, tai nor su angelais prieš smercį paskalbėc.
Užmovė viedrų ant galvos ir dar maišu aprišo, prasdėjo ekzekucijų daryc, buožėm per viedrų ir per šonus, prasdėjo guryc kiek galėj.
Kap nekrutėj ir nedėjavo, gulėj an žamės negyvai, inmetį vežiman jau už negyvų, pavarė arklį kelio link, o pacys ,,garbį‘‘ tep apgynį, patraukė vėlei miško link.
Palaužį šonkaulius, suskaldį galvų, tikri jiej buvo – neišgis.
Bet jis išgijo išsilaižė ir nesiskundė, atpildo jiem neieškojo, cik jei kas klausė jis kartojo;
  -Tegu dzievulis jiem teisėjas bus.
Nors sunkiai ir lėtai tas laikas ajo,bet ajo jis negrįžtamai. Savo likimo miško broliai jau sulaukė, ataj ailalė vėl sodzaus žmonim, dartės stribai jau siaubų sėjo, kad vėlei vež in Sibiro šalis.
 Sodzų seniūnus jiei surinkį, prisakė sąrašus daryc.
 - Kas nedaris tai visų sodzų, išvešim nei varlių neliks.
Beainanc in namus kelalis buvo ilgas, ba mislių buvo daug, o išaicies jokios.
Surinkis sodzaus vyrus, Petras sumisno praudų pasakyc;
 - Vyrai, atai sūdna dziena mūs sodzui, grasina Sibiran išvežč. Kol parajau iš Varėnos primislinau visokių mislių ir yr cik vienas kelias – išsipirkc
 - Tu pasiutai, ar neragėjai, kad pacys jau neturim kų vakam paduoc, dar duoklės neišduotos, o ca dar raikia dovanai aduoc,aš neturu nei būlbių, nei grūdų, nei druskos, geriau jau aic miškan kur paskavoc
 - Išrėžė atsistojis Jonas Vilkinių.
 - O tu Jonulia duosi ir daugiausia duosi, ba starostu priek vokiečių buvai, geriau pamislyk kap inteiksim, taigi važuosi su manim rozu.
Ilgai ir pacykiom ir balsiai tarės, kų rakia duoc ir kap daryc, kad ciktai aršiau nepadarius, ba nieks jų neprašė šiteipos daryc.
Tų pacų nakcį trim padvadom, trys sodzaus vyrai atsispyrė Varėnon, nuvežį būlbių lašinių kopūstų, duonos, sustojo priek kapų apsidairyc. Dzviejuos nuvej su Pilinovu pakalbėc.
 - Nu vyrai, dėkui jum už tokį darbų, kas gi galėtų šitep padaryc, kad tep sumisnot ir padarėt, tai Sibiro jum viečno nematyt.
 Sodzus Zarvynų grait pamiršo, kap būt raikėji Sibiran kentėc. Tokiu būdu išgelbėjis Zarvynas, jau Petras buvo šaukiamas stribu.Kitų vadzydami stribu, pacys puolės stribam šiknon be muilo lysc, apskundė Petrų, kad jis bažnyčion aina, kad kalbasi su kunigais, jam daikto nėr su komunistais, tegu jis aina su dzievais.
  Tai šitepos kap pirmiau buvo ir dabartės yra, gali būc kaltas, buvis nekaltu ir Petrų iki pac mirties mislia kankino, ar jis galėjo būc kitu.
spacer

 
spacer